Bread and Beer

Fresh bread and pints of beer

lten

Stautai ir Porteriai: Degustacija

Metas ruoštis žiemai! O kas geriau sušildys žvarbų vakarą, jei ne taurė sodraus ir tamsaus kaip naktis alaus? Abu reikalavimus atitinka pusbroliai stautas ir porteris, todėl pasitaikius progai susipažinti su keliomis dar neragautomis jų rūšimis apsilankėme Klaipėdos Gero alaus parduotuvės surengtoje degustacijoje. Nežinia, kaip čia yra, ar uostamiestyje alaus kultūra miega, ar visi į jūrą išėję, bet kaskart nuėję į tokį renginį būnam…  vieni. Iš vienos pusės nejauku. Kita vertus, visas degustacijas vedančios Giedrės dėmesys – tik mums. Šįkart ir vėl ramiai padegustavom, paplepėjom, palyginom pasiūlytus stautus ir porterius ir tą palyginimą dabar bandysim nuosekliai išdėstyti.

Kalbant apie takoskyrą tarp šių dviejų stilių, iš pirmo žvilgsnio lyg ir žinai, ko turėtum iš kiekvieno tikėtis. Stautas turėtų būti matiškesnis, tamsesnis, su ryškesnėmis skrudintų salyklų natomis, tuo tarpu porteris – gazuotesnis, saldesnis, šviesesnis. Bet tikrovėje ribos skysta, alūs liejasi ir krečia išdaigas…

Per degustaciją Gero alaus parduotuvė pasiūlė paragauti net dvylikos (!) rūšių. Reikia pripažinti, kad galiausiai net galva apsisuko ir dar gerą savaitę nesinorėjo nei stauto, nei porterio. Užtat dabar pagalvojus apie sodrų kreminį avižinį stautą net seilė tįsta… Pradėkim nuo silpniausių, o geriausius pasilikim pabaigai.

Mažiausiai taškų mums visiems netikėtai surinko… Sakiškių Porter (6,2 %). O netikėtai todėl, kad šis alus pradėjo keisti skonį ir tik labai iš tolo priminė tai, ką ragavome pirmąsyk. Bet kokius skrudėsius užgožė nemalonus žirnelių kvapas. Alus buvo nesugedęs, bet pašalinės aromato ir skonio natos viską gadino. Jos išgaravo tik praėjus geram pusvalandžiui, bet kas tiek lauks ragaudamas alų?

Renkant alus degustacijai tikriausiai norėta ne tik atskleisti platų parduotuvės asortimentą, bet ir parodyti, ką greta danų, islandų ar amerikiečių gali lietuviai. Vis dėlto tokiame kontekste siūlyti Švyturio Juodą (4,5 %) – tai lyg į aukščiausio lygio bokso dvikovą atvesti lengvasvorį mėgėją. Rezultatas toks, koks alus – blankokas, vandeningas, pritaikytas masiniam vartotojui ir lengvai nokautuojamas.

Jo brolis Raudonų plytų Ryklio kavinukas (4,5 %) stovi laipteliu aukščiau. Ir tik todėl, kad visi pajutom: kažkas negerai. Šį alų gelbėjanti kava kažkur išgaravo, išblėso, pats alus pavandenijo. Gal netikusi partija? Anksčiau jis neatrodė toks nykus. Gal, pradėjom juokauti, kavos pupelių reikalingų neužvežė.

Devinta vieta atiteko Sierra Nevada Porter (5,6 %). Kaip ir pridera amerikietiškam alui, šitas porteris smagiai apyniuotas. Bet kontekste jis nublanko, pasirodė vandeningas ir skystas.

Iš karto virš jo – tos pačios daryklos Stout (5,8 %). Šis taip pat su rimtu apynių užtaisu, bet gerai subalansuotas, pakankamai gerai atsiskleidžia ir skrudinti salyklai, ir apyniai. Jei degustacijoje nebūtų, kaip paaiškėjo vėliau, kitų sunkiasvorių, šitas stautas užimtų aukštesnę vietą. Prisiminėm jį kažkada anksčiau jau ragavę – ir tada patiko.

Septintas šiame sąraše – islandų Einstok Porter (6 %). Tai gana lengvas karameliškas alus. Iki jo Ignė manė, jog jai tiesiog nepatinka porteriai. Na, kaskart paragavus vis rodydavosi, kad jie per saldūs, nesubalansuoti, šaižūs. Bet šitas alus įrodė, kad porteris gali būti pakankamai nuosaikus, subtilus ir neįkyriai salsvas.

Štai ir pirmos lygiosios. Penktą ir šeštą vietas dalijasi norvegų Nogne O Havrestout (4,5 %) ir lietuvių Sakiškių Smoked porter (6,8 %). Pirmajame atsiskleidė gundančios kavos ir ypač ryškios duonos natos. Sakytumėm, pavyzdinis stautas – ir spalva, ir konsistencija. Be to, iš kitų jo duonos natos taip išsiskyrė, kad net susimaišius taurėms lengvai atskyrėme: čia Nogne O! Tuo tarpu Sakiškių rūkytą porterį mes jau išgyrėm, todėl šįkart beliko tas pagyras pakartoti. Puikus aludarių darbas, kuriame maloniai susilieja dūmo aromatas ir skrudinti salyklai.

Toliau – dar vienos lygiosios. Tų pačių norvegų Nogne O Imperial Stout (9 %) ir Mikkeller Texas Ranger (6,6 %). Prie pirmojo prirašyta pastaba – super – atskleidžia Pauliaus susižavėjimą šiuo alumi. Vėlgi duoniškas stautas, bet šįkart su alkoholio užtaisu. Tiesa, 0,5 l butelio vienam tikrai per daug. Geriausia dalytis su draugu ir dar užkąsti šokoladiniu pyragu. Mikkeller’io stautas, kaip ir reikėtų tikėtis, intensyvus, su daug prieskonių ir kavos. Ir saldus, ir aštrus, ir karstelėjęs. Tiesa, stogo jis mums nenunešė, o Ignei vis dėlto labiau patiko kažkada anksčiau ragautas Mikkeller Mexas Ranger, nes jame daugiau aitrumo.

Antroje vietoje puikuojasi Mikkeller Crooked Moon Stockholm Fig Stout (7 %), taip aukštai atsidūręs iš dalies dėl… aromato. Alus taip maloniai dvelkia figomis, kad paaiškėjus, jog skonyje jų tiek daug nėra, net apėmė nedidelis nusivylimas. Vis dėlto šitas stautas gerai sukonstruotas, saldžiai kartus ir būtent dėl to salsvumo beveik slystantis į porterių kategoriją. Beveik.

Ta-da-dam! Pirma vieta pelnytai atiteko Mikkeller Beer Geek Brunch Weasel (10,9 %). Saldus, klampus ir tirštas, su ryškiomis šokolado ir kavos natomis. Jį gurkšnodami taip ir įsivaizdavom, kaip vėlyvą sekmadienio rytą jis derėtų prie sočių kanadietiškų pusryčių. Blyneliai su klevų sirupu, kur jūūūūūs?

Kaip visada po tokių degustacijų akys šiek tiek prašviesėjo, abu išsirinkom savo favoritus, šį tą sustatėm į vietas. Esam tikri, kad jei ne labai silpnai pasirodę Ryklio Kavinukas ir Sakiškių porteris, vertinimų lentelė būtų atrodžiusi šiek tiek kitaip. Vis dėlto pirmasis šešetas vargu ar būtų pasikeitęs, nes su tokiais rimtais alumis konkuruoti labai sunku.

© 2018 Bread and Beer. All rights reserved.

Theme by Anders Norén.