…sunkiai. Taip norėtųsi rašyti, bet pradėti pesimistiškai kažkaip negražu. Todėl pradėkim nuo šviesesnių dalykų, nuo atradimų, patirtų Tokyo Craft Beer Festival 2017.

– Kaip krekas! – juokdamiesi pareiškia keli amerikiečiai, nueidami nuo vieno stendo popietinėje alaus degustacijų sesijoje. Likus penkiolikai minučių iki renginio pabaigos ateina metas išgerti paskutinę taurę (greičiau taurelę – tiek visi mažai į ją įvarvindavo) ir grįžti į tikrovę, kuri, deja, ne tokia graži. Salėje, pilnoje šlitinėjančių ir aplinkoje nesiorientuojančių japonų, jaučiamės kaip blaivininkai, tas 3,5 val. gurkšnoję arbatėlę. Žmonės vos išstovi ant kojų, gražiosios degustacinės taurės viena po kitos dūžta ant grindų – tokios neskanios Japonijos mums dar neteko matyti. Nežinia, kaip jie spėjo taip nusitašyti, bet kai sumoki 40 eurų už įėjimą bet kokios mintys apie kultūringą alaus vartojimą pasimiršta. Arba japonai vis dėlto yra lengvasvoriai ir su alkoholiu nepajėgia susidoroti net prieš renginį išgėrę specialaus toniko kepenims (ragavom ir mes; skanus). Kad ir kaip bebūtų, štai tokie įspūdžiai vainikuoja mūsų mėnesį Japonijoje bandant pažinti šios šalies alaus sceną.

Amerikiečių minėtas krekas – tos popietės žvaigždė tiesiai iš Kambodžos. Tai miežių vynas, statinėse brandintas 2,5 metų. Intensyvus, saldus, gal kiek netašytas, bet tikrai narkotiškas. Kiti du festivalio bestseleriai – taip pat miežių vynai, tik vienas amerikietiškas iš Alesmith, kitas japoniškas iš Nasu Kogen Brewery. Pastarasis išgaravo žaibiškai, mes net nespėjom paragauti. Tik sustojo vietiniai į eilutę (stovėjimas eilėse Japonijoje atskiras menas), taip pat mikliai išsiskirstė… ir alaus nebeliko. Pats festivalis suorganizuotas labai tvarkingai, stovintieji eilėje (kaip ten be eilių!) prie durų gavo lapus su taisyklėmis (nesėdėti ant grindų, prasidėjus žemės drebėjimui nepanikuoti ir klausyti darbuotojų nurodymų, pranešti sudaužius taurę ir pan.). Salėje buvo paprastos, bet efektyvios taurių plovimo stotys, šiek tiek užkandžių. Savo maisto, beje, negalėjai įsinešti, bet matėm ne vieną vyriškį, slapta kažką kremtantį iš kuprinės. Visų geriausia – išeinant tiems, kurių taurės nespėjo pažirti šipuliais, išdalino paminkštintus maišelius. Mums, keliaujantiems, jie labai pravertė… iki pat Taipėjaus, kur viena taurė smagiai driokstelėjo ant virtuvės grindų.

Beje, japonai kaip ir korėjiečiai viską mėgsta daryti masiškai ir su alumi susijusių renginių šiltuoju metų laiku nors vežimu vežk. Dalis jų – pusiau stacionarūs alaus kiemeliai po atviru dangumi. Toks buvo Hibijos parke kelias dienas iš eilės vykęs HiBeer, skirtas po darbų atsigauti norintiems biurų darbuotojams. Aukšto lygio užkandžiai (gal kam austrių?), tvarkingi staliukai, muzika ir… alus toks brangus, kad verkti norėjosi. Užtat patiekiamas stikliniuose bokaluose. Už juos, žinoma, reikia sumokėti užstatą (1000 jenų arba 8 eurai), bet gi gauni trumpą akimirką pasidžiaugti sofistikuotu alaus gėrimu. Visiška priešingybė jam buvo Šindžuku vykęs alaus festivalis. Palapinės, suolai, įgirtę žmonės ir taip baisiai sumaketuoti reklaminiai plakatai, kad vėl norėjosi verkti. Bet alus pigesnis, o užkandžiai paprastesni.

Gaila, bet mėnuo Japonijoje pasirodė ne toks produktyvus kaip mėnuo Korėjoje. Japoniško alaus scenos paslapčių mes taip ir neperpratom. Jei paklaustumėt, kokios daryklos alų verta rinktis, tik pagūžčiotumėme pečiais. Matot, jei koks nors vienas egzempliorius patikdavo, dar trys tos pačios daryklos rūšys nuvildavo. Taip ir važinėjomės linksmaisiais kalneliais. Alus Japonijoje mėgstamas ir geriamas, daryklų tiek, kad sunku ir suskaičiuoti, bet bendras kokybės ir išraiškingumo lygis gana vidutiniškas. Viskas gerai, bet… ne iki galo. Trečią mėnesį leisdami Rytų Azijoje apskritai pasiilgome drąsos, kuri Skandinavijos ir JAV ir net mūsų, lietuvių, aludariams atrodo savaime suprantama. Pasiilgome ir normalaus dydžio bokalų! Jei jau Korėja su savo 0,4 l atrodė truputį paaugliška, tai japoniškos 0,2 l stiklinaitės apskritai varė į neviltį. Nesupraskit klaidingai – didelių bokalų ten yra, bet jie kainuoja tiek, kad apsieini su tuo stakanėliu alaus ir droži namo. O jei nebrangus, tai Asahi arba Sapporo. Dabar mūsų svajonė – grįžus Lietuvon nusipirkti normalaus dydžio bokalą gero alaus ir taip skaniai vienu mauku išgerti.

Tų komiškai šlitinėjančių japonų vaizdu mūsų mėnuo Japonijoje ir baigėsi. Persikraustėm į Taivaną, kur karšta ir tvanku, bet pirma pažintis su mažaisiais aludariais žada daug.

O kasdienius mūsų nuotykius rasite Facebook.