Po ilgai (na, gerai, gerai, ir vangiai) trukusios alaus medžioklės gurkšnodami išreklamuotą Vilkmergės Senovinį Grand Cru nusprendėm: tai pavyzdys, kaip daryti nereikia. Vien todėl, kad už gremėzdišką pakuotę, išpūstą rinkodaros burbulą ir išskirtines pardavimo vietas tiek mokėti (o ir gaišti laiko ieškant) visai neverta. Paprasčiausiai turinys neatitiko išvaizdos, o rezultatas nepatenkino lūkesčių. Jei tai būtų paprasčiau išpilstytas ir gerokai pigiau įkainotas alutis, mūsų atodūsiai į raudonais atspalviais žaižaruojantį alų galbūt būtų buvę ne tokie liūdni…

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Stilius: Altbier
ABV: 5,6 %

Išvaizda: Skaidrus raudonai rudas kūnas su kontrastuojančia balta puta. Ši buvo tvirta ir laikėsi ilgai – gražu pažiūrėti! Iš pažiūros vidutiniškai gazuotas alus.

Aromatas: Aštrokos medžio natos, ryškus saldumas. Jutom žemę ir rūsį, na, bet tokį švarų, užlaikytą.

Skonis: Gurkšnyje atsispindi tos pačios žemės ir medžio natelės, bet tuštokam alui nubėgus gerkle lieka tik uogų ir karamelės saldumas.

Gomurys: Gazuotas, kaip ir atrodė, vidutiniškai, gal į didesniąją pusę. Bėda ta, kad nurijus gurkšnį beveik nieko ir nelieka. Na, tas saldėsis, bet ir jis greitai išblėstantis.

Bendras įspūdis: Kaip minėjome, jei šis alus nebūtų pristatomas kaip išskirtinis, ekskliuzyvinis, nepakartojamas egzempliorius, vertintume visai kitaip. O dabar norėtųsi išraiškingesnio, sodresnio, rimtesnio skonio. Ąžuolo drožlės šio to pridėjo, bet gal kaltas čia ir silpnas pačio Senovinio sudėjimas? Gal tam ąžuolui nebuvo į ką gertis, skverbtis, kam at(si)duoti?..