Vilkmergės alus pastaraisiais mėnesiais atsigavęs, tik leidžia naujienas vieną po kitos, tik sukasi (tuoj pasirodys jų IPA versija). Kai kurios naujienos apskritai tik pilstomos ir tik tam tikruose baruose, tai pavasarį teko surengti porą ekskursijų į Žvejų barą Klaipėdoje. Ar vertėjo tų sezoninių atskirai ieškoti? Na, paaiškės įrašo pabaigoje. O šitam įrašui kaupėmės porą mėnesių, norėjom išsamesnę Vilkmergės apžvalgą padaryti.

Pradėkim nuo anksčiausiai ragauto Reserve. Tai merlot vyno statinėse brandintas alus. Vilkmergė ir jam pritaikė limited availability schemą, todėl turėjom sukti iš kelio į vieną Klaipėdos IKI, kad gautumėm tą dailų butelį. Tokia ribota pasiūla mus kaip vartotojus lyg ir nervina, bet, kita vertus, nagi nuvažiavom, nusipirkom tą alų, paragavom, vadinasi… veikia!

vilkmergės

Stilius: statinėje brandintas alus (?)
ABV: 6,1 %

Išvaizda: Poskaidris tamsaus vario spalvos kūnas su tirštoka rusva puta.

Aromatas: Silpnokas, bet gana aitrus, su ryškiomis medžio natomis ir vos juntamu salsvumu.

Skonis: Uogos, subtilus saldėsis, šiek tiek duonos.

Gomurys: Minkštas, lengvai bėgantis alus, beveik gaila, kad jis tik nuslysta ir beveik nieko nepalieka.

Bendras įspūdis: Pati pradžia, tos uogelės, labai daug žadėjo, bet alus vis dėlto pernelyg lengvas, todėl ryškesnis skonis neužsifiksuoja.

Toliau keliaukim prie Dubbel, Vilkmergės bandymo pažaisti belgiškai. Visų pirma tai leiskit mums pasijuokti iš užrašo ant buteliuko. Rusvai ruda nėra spalva. Rausvai ruda, rusvai raudona – tai spalvos. Rusvai ruda tai tiesiog… ruda.

vilkmergės

Stilius: dubelis
ABV: 6,6 %

Išvaizda: Skaidrus raudonai rudas kūnas su greit sėdančia balkšva puta.

Aromatas: Subtilus salsvas karamelės aromatas. Norėtųsi ryškesnio, bet deginto cukraus užuominos malonios.

Skonis: Skonyje atsikartoja ta pati karamelė, degintas cukrus, pačioje pabaigoje pasirodo ir duonos pluta.

Gomurys: Alus nėra vandeningas, gana sausas, bet šiek tiek per daug gazuotas.

Bendras įspūdis: Neįkyriai saldus, neblogai subalansuotas alus.

Ir štai priartėjome prie dviejų sezoninių Vilkmergės asortimento papildymų. Pradėkime nuo senesnio Ąžuolo alaus, kurio, tiesą sakant, paragavom netyčia, nes tiesiog per anksti išsiruošėm ieškoti Ruby. Ąžuolas brandintas su ąžuolo drožlėmis.

Vilkmergės

Ąžuolo – tas blyškesnis dešinėje.

Stilius: Belgian Pale Ale
ABV: 6,0 %

Išvaizda: Drumstas gintaro spalvos kūnas su neaukšta balta tirštoka puta.

Aromatas: Silpnas. Justi salyklai, kažkur tolumoje dvelktelėja ir mediena.

Skonis: Lengvas, vaisiškas, gana malonus.

Gomurys: Alus sausokas, ne vandeningas.

Bendras įspūdis: Užrašai tokie lakoniški, nes alaus medžioti ėjome su draugais ir daugiau kalbėjomės nei užsirašinėjome, todėl išliko tik paskubomis brūkštelėti įspūdžiai. Beje, draugams Ąžuolo patiko. Mums irgi.

Ir Ruby, paskutinis alus šiame sąraše. Jo Vilkmergė buvo atsivežusi į šiųmetę Žmogšalą ir nuo tada girdėjome tik teigiamus atsiliepimus, kurie nenoromis virto gana dideliais lūkesčiais. Tų lūkesčių apimti ir nuėjome į Žvejus.

vilkmergės

Stilius: Abbey elis
ABV: 5,8 %

Išvaizda: Rusvai raudonas kūnas su beveik neegzistuojančia balkšva puta.

Aromatas: Karamelė, degintas cukrus, kuriuos atsveria lengvas vaisiškumas.

Skonis: Skonio kaip tie kermošiniai gaideliai! Žodžiu, skystas saldainis su nedidele kartumo užuomina.

Gomurys: Kiek per daug gazuotas.

Bendras įspūdis: Po kelių gurkšnių rodėsi, kad alus išties vykęs. Bet pasiekus bokalo dugną nuomonė pasikeitė. Mums Ruby pasirodė per saldus ir per lipnus, galiausiai užlipdė visą gomurį.

Pastaba: Alus ragautas kovo–balandžio mėnesiais.