Žinot, gyvenime būna tokių retų akimirkų, kai viskas stoja į savo vietas, kai Jupiteris, Saturnas ir Venera išsirikiuoja į vieną liniją ir tavo gyvenimą užlieja tarpgalaktinės šviesos palaiminimas. Perdedam, žinoma, bet panašiai nutiko su spalio 6 d. Klaipėdoje, Momo Grill, vykusiu renginiu Alus ir anglys. Pastebėjom, kad toks vyks kaip tyčia laisvą vakarą, rezervavom staliuką, suplanavom savaitę taip, kad tą ketvirtadienį tikrai tikrai nereikėtų dirbti… ir puikiai praleidom laiką. To puikumo sudedamosios dalys: geras maistas, smagi renginio atmosfera ir Švyturio atsiųstas ekspertas Jonas Lingys, kuris linksmai, paprastai, įtraukiančiai papasakojo apie maistą ir alų. Taip, tas alus buvo Švyturio Tradicinė kolekcija. Taip, mes, išvydę, su kuo maistas bus derinamas, purkštavom ir raukėm nosytes. Aišku, būtų tūkstantį kartų geriau, jei tokioje gastronominėje šventėje dalyvautų drąsiau išvirtas alus arba kurio nors mažojo aludario produkcija. Bet 1) gero maisto, pasirodo, taip lengvai nesugadinsi; 2) visos iniciatyvos, siekiančios atvesti alų į gastronomiją, yra sveikintinos.

O kad alus daugumoje restoranų atlieka vargšės našlaitės, kuriai reikia ir karvides mėžti, ir pelenus iš židinio kuopti, vaidmenį, Ignė pastebėjo rašydama apie neseniai vykusį Klaipėda Gastro 2016. Liūdna tiesa ta, kad ne tik vartotojai, bet ir restoranų šefai alų vertina kaip prastesnį gėrimą, kilnumu neprilygstantį ant pjedestalo iškeltam vynui. Mes norėtumėm, kad per kelerius metus ta tiesa pasikeistų, kad alus būtų vertinamas kaip rafinuotas gėrimas – jis to vertas! Jis vertas būti derinamas su maistu, vertas atsidurti restoarnų gėrimų kortose. Tam tikrų poslinkių į gerąją pusę yra, ypač sostinėje, o tokie renginiai kaip Alus ir anglys po truputį, po mažytį žingsnelį padeda šviesti visuomenę. Kauniečius, norinčius patirti, kas yra alaus ir maisto dermė, raginam spalio 13 d. nueiti į Uoksą – ten vyks panašus renginys.

alus ir anglys

Švyturio Ekstra ir krevetės.

O dabar konkrečiau apie patį vakaro vyksmą ir siūlytus derinius. Vos atėjusius visus pasitiko taurė Švyturio Ekstra ir pora šefo komplimentų: marinuotos alyvuogės ir vištienos kepenėlių paštetas. Jonui pristačius renginio koncepciją taures papildė tas pats alus ir atkeliavo pirmasis patiekalas – trumpai apkeptos krevetės su rūkyta Himalajų druska, patiektos ant degintų kadagių šakų. Alaus tikslas – nuplauti druską. Ir jis tą misiją įvykdė, puikiai nuplaudavo gomurį po kiekvieno kąsnio. Krevetės vertos atskiro paminėjimo, nes mes jas ir be alaus, ir be tos druskos būtumėm visą vakarą kapoję.

alus ir anglys

Švyturio Baltas ir lašiša.

Bet niekas to neleido ir jau netrukus ant stalų atsirado Švyturio Balto buteliai. Jiems draugiją palaikė kepta lašiša su hollandaise padažu, paprikų tyre ir keptais svogūnais. Jonas žadėjo, kad ragaujant viską kartu atsiras kažkoks skonių tiltas. Mums labiausiai įstrigo tai, kad toji rieboka kreminė lašiša sugebėjo išryškinti Balto vaisiškumą! Taip, neįtikėtina, bet alų tas derinys pagerino.

alus ir anglys

Baltijos ir jautiena.

Po neilgos pertraukos (beje, reikėtų paminėti, kad visas vakaras buvo šauniai suplanuotas ir sustyguotas, viskas vyko tinkamu tempu) taurėse jau blyksėjo Švyturio Baltijos alus. Lėkštėse viliojo jautienos šoninė, patiekta su portobello grybu, bulvių apkepu ir vyšniniais pomidorais. Alus turėjo nuplauti riebalus ir išryškinti mėsos ir grybo skonius. Deja, Baltijos turi per mažai raumenų, kad įvykdytų tokią sunkią užduotį. Riebalus jis šauniai nuplovė, bet mėsos ir grybo intensyvumas nešė nunešė nebūtin bet kokius alaus skonio niuansus. Tokiam deriniui reikėtų ryškesnio alaus, bet jie, žinoma, dirbo su tuo, ką turėjo.

alus ir anglys

Crimson Cherry ir desertas.

Desertui – šokoladinis pyragaitis su vyšniomis, kurį mūsų didžiam apmaudui lydėjo Crimson Cherry. Deserto, beje, buvo beveik per daug, bet ta šokolado bomba bent jau užgožė ne visiems patinkantį kartoką alaus poskonį. Deja, kartu paskendo ir aluje esančios vyšnios. Vėl maistas buvo per stiprus alui.

alus ir anglys

20 statinių.

Dar vakaro pradžioje Jonas mus paerzino: gausit paragauti ekskliuzyvo. Mes iškart puolėm karštai aptarinėti, kuo tokiu galėtų nustebinti Švyturys. Gal taip patyliukais naują rūšį į rinką paleis? Bet nugirstas leptelėjimas, esą niekur kitur tokio nebus, mus užvedė ant teisingo kelio – vaišins pabrandintu 20 Statinių. Tikrai taip, dar prieš patiekiant desertą jau lyžčiojome prieš kelis mėnesius iš viskio statinių į butelius supilstytą alų. Jo mums teko ragauti per Aludarių dieną, bet šitas buvo papildomai užgazuotas ir dar truputį paapvalėjęs. Tikrai neblogas, gana sodrus ir apgaulingai lengvas alus – vien dėl jo vertėjo tą vakarą nueiti ir Crimson Cherry gerti!

Taip ir prabėgo tas alaus ir maisto vakaras – lengvai, linksmai ir skaniai. Tikimės, ne mums vieniems buvo įdomu, kaip derinami skoniai, ką kuriuo atveju turėjo daryti alus, kaip kiekvienas asmeniškai suvokėme skonį. Beje, apie skonio suvokimą. Pasirodo, skonio receptoriai ant liežuvio išsidėstę daugiau mažiau tolygiai, teorija apie saldumo/kartumo/sūrumo zonas jau šiek tiek pasenusi. Mes viską suvokiame ir pajuntame beveik vienu metu. Būtent todėl didžiausią pasitenkinimą teikia valgiai ir gėrimai, kurie turi visko po truputį, kur susilieja keli skoniai. Nuklydom mes čia truputį, nors tokia skonio teorija turėtų pakeisti ir tai, kaip žvelgiame į alaus degustavimą.

Ką mes visu tuo norėjome pasakyti? Ogi tai, kad tokių renginių, ypač ne Vilniuje, turėtų būti dar daugiau. Tai šventė tiems, kuriems maistas ir alus yra neatsiejama skanaus gyvenimo dalis. Ir šventė tokiems kaip mes, norintiems, kad alus taptų kultūringu gėrimu, kad žmonės žinotų bent pagrindines taisykles, kaip ir ką derinti. Už alų ir maistą, už alų maiste!