Korėja nieko nedaro vidutiniškai. Jei daro – tai iš peties, taip, kad maža nepasirodytų. Jei iškylauja – tai su vežimais maisto ir alkoholiu nuo pat ryto; jei daro aštrų patiekalą, tai tikrai aštrų, kad prakaitas išmuštų. Panašiai ir su alaus renginiais – kam apsiriboti viena diena (ar vienu savaitgaliu), jei tautą galima girdyti visą savaitę?

Gegužės pradžia seuliečiams buvo dosni. Oras geras ir kaip tyčia laisvadieniai vienas po kito sukrito – tai Budos gimtadienis, tai Vaikų diena, na, ir jei jau pradėjom ilsėtis, tai ilsėkimės iki pirmadienio. Ta proga mieste vyko net du alaus festivaliai: The Great Korean Beer Festival ir The Beer Week Seoul. Įėjimas į abu nemokamas, kainuoja tik alus ir užkandžiai. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie labai panašūs (na, pvz., vietinės daryklos gi tos pačios dalyvavo!), renginiai savo dvasia ir auditorija skyrėsi…

beer in korea

Festivalis miesto žmogui

Pirmiausia aplankėme The Great Korean Beer Festival (kad būtų paprasčiau, vadinkim jį Korėjos festivaliu). Jis vyko Gangname, aikštelėje prie didžiulio prekybos centro Coex. Kaip vėliau supratome, tai festivalis miesto žmogui. Pasėdi pasėdi savo stiklo bokšte ir nusileidi po darbų garo nuleisti, muzikos paklausyti, šio to užkąsti. Be vietinių daryklų, buvo kelios palapinės importinio masinės produkcijos alaus (pvz. Estrella, Goose Island), kažkokio stebuklingo vandens palapinė ir įvairaus maisto. Buvo ir gyvos muzikos, nemokamai dalinamų užkandžių, atributikos ir daug šaunių draugiškų žmonių. Kadangi palapinės išsidėsčiusios plačiai, grūsčių nebuvo, visi rado kur prisiglausti. Mums labai patiko šiukšlinės, skirtos nepatikusiam/ atlikusiam alui ir maistui. Buvo galima įsigyti talonų, bet tik tam tikroms daryklų kombinacijoms. Mums toks nurodinėjimas ne prie širdies, todėl pirkom alų tiesiai. Jį, beje, pilstė į ~300 ml talpos stiklines. Labai patogu – atkiši kortelę (grynų ten net nepriėmė) ir jau gurkšnoji. Nei tau grynų nešiotis, nei tau talonėlius skaičiuoti. Tokia demokratija leido net netyčia į aikštę užklydusiam žmogui paragauti alaus. Festivalis nieko neįpareigojo, buvo laisvas ir smagus, be jokių pretenzijų. Tiesiog geras alaus festas eiliniam žmogui, bet jame nenuobodu net ir alaus gykui, nes daugelis daryklų turėjo specialiai festivaliui išvirto alaus.

Kalbant apie alų, va čia ir atsiskleidė korėjiečių kūrybiškumas, va čia ir radom šiek tiek ryškesnių spalvų. Iš to, ką ragavom, labiausiai išsiskyrė HopMori (lietuviškai būtų apyngalviai). Puikus alus, įdomūs eksperimentai, neatsiliekama nuo tendencijų – viskas padaryta gerai ir tvarkingai. Labiausiai nuvylė Jejusien Brewery. Džedžu – tai tokia pusiau tropinė sala, visos Korėjos kurortas, garsėjanti apelsinais. Turbūt tų apelsinų suvilioti žmonės vis rikiuodavosi prie jų palapinės. Priėjom ir mes, gavom šviesiojo elio su rieke apelsino. Gerai… Išimi tą apelsiną – drumstas burnoje besiveliantis alus. Įdedi – jau kiek gaivesnis, bet vis tiek gana prastas. Kodėl jis vietinius taip viliojo, taip ir nesupratom.

beer in korea

Festivalis alaus gykui

Po smagiai praleisto antradienio vakaro lūkesčiai ketvirtadienį, keliaujant į Common Ground, tokį konteinerių kvartalėlį, buvo dideli. The Beer Week Seoul (vadinkim Seulo festivaliu) žadėjo daug: ir muzikos, ir gero alaus, ir maisto. Viso to ir buvo. Įėjimas taip pat nemokamas, bet jau čia alus už talonėlius. Vienas talonėlis – nuo 5500 iki 6500 vonų (t. y. ~5–6 eurai). Už jį gauni  ne samplerį, o vėl ~300 ml bokalėlį. Vietinių daryklų alus pigesnis, importinis brangesnis. Ir čia Seulo festivalis turėjo pranašumą – jų kviestiniai svečiai buvo nuo To Øl iki Boon ir Evil Twin. Bėdelė ta, kad prie visų kranų stovėjo pasamdyti žmonės, na, pačių aludarių buvo nedaug (tuo tarpu Korėjos festivaly buvo patys daryklų darbuotojai, kurie labai entuziastingai viliojo paragauti būtent  alaus). Seulo festivalyje visi pilstytojai, nors mandagūs ir besišypsą, elgėsi santūriau. Labai patiko mažos dvikalbės kortelės, pasakojančios apie kiekvieną alų. Pavadinimas, gamintojas, stilius, stiprumas, pagrindinės skonio natos – net naujokas nesunkiai išsirinktų, ko nori paragauti.

Bendra festivalio atmosfera buvo visai kitokia. Viena, uždarame kiemelyje vakarui gilėjant buvo vis sunkiau apsisukti. Antra, buvo daug daugiau užsieniečių ir šiek tiek daugiau alaus gykų. Muzika ir ta buvo labiau indie, kamerinė. Žodžiu, mažiau popso, daugiau pretenzingumo. Ir sunkiau nusiplaunančios laikinos tatuiruotės – Ignė savą ir į Japoniją nusivežė.

Džiaugiamės, kad pamatėm abu festivalius. Korėjos alaus rinka dar labai maža, bet tokie demokratiški renginiai tikrai padeda ją plėtoti. Kaip dar nepriklausomam alui augti, jei ne priviliojant žmones iš šono?